Pasitikėjimas. Įgūdis, o ne dovana

Kartais sunku suvokti, kiek daug puikių laimėjimų pasiekia žmonės ne rečiausio talento arba ypatingų žinių dėka, o tik dėl to keisto sielos pakilimo, kurį vadiname pasitikėjimu. Žmonės sugaišta daug laiko, kol įgyja pasitikėjimo siaurose techninėse srityse: spręsdami aukštosios matematikos lygtis arba genetikoje, molekulinėje biologijoje arba sporto rungtyse, tačiau nepastebi pirmykščio žmogaus poreikio tiesiog įgyti daugiau pasitikėjimo, kuris toks svarbus norint atlikti įvairias gyvenimo užduotis: užkalbinti nepažįstamąjį vakarėlyje, pasipiršti, liepti bendrakeleiviui nutildyti muziką arba tiesiog panorus pakeisti pasaulį.

Dažnai pristinga pasitikėjimo, nes netiesiogiai jo turėjimą žmonės laiko nenuspėjamos ir nepakartojamos sėkmės dalyku. Kai kurie žmonės labai pasitiki savimi dėl priežasčių, kurias vieną dieną galbūt įvardys neurologai. Tuo tarpu įtikinėjimas save, kad nelabai ką galime pakeisti, nes esame įstrigę pasitikėjimo lygmenyje, kurį atsinešėme gimdami. Tiesą sakant, yra atvirkščiai. Pasitikėjimas yra įgūdis, o ne dievų dovana. Tai įgūdis, kuris pagrįstas idėjų rinkiniu apie pasaulio sandarą ir natūralią žmogaus vietą jame.